Lelijų priežiūra

Karališkoji lelija
Dažniau auginamos rūšys — tai raudonoji, miškinė, leopardinė, karališkoji, Henrio ir Saržento lelijos. Ankstyviausia raudonoji, nuo seno auginta mūsų kaimų darželiuose, taip pat leopardinė - žemyn nukreiptais dėmėtais, raudonai oranžiniais žiedais, ir miškinė - gausiai žydinti nedidukais rožiniais, aštroko kvapo žiedais.

Šios lelijos žydi antroje birželio pusėje, geriausiai auga puriame, laidžiame, neuralios ar silpnai rūgščios reakcijos dirvožemyje, saulėje ar pusiau pavėsyje (tik miškinė lelija nemėgsta saulės, jai labiau tinka lengvas pavėsis). Karališkoji ir Saržento lelijos žydi beveik kartu su azijinėmis. Jos yra vienos iš vamzdelinių lelijų protėvių ir auginamos panašiai. Henrio lelijos žydi vėliausiai (liepos pabaigoje ir rugpjūtį). Šių aukštų (1-1,5 m) lelijų žiedai šviesiai oranžiniai, svyra žemyn, nelabai dideli. Auginamos kaip azijinės lelijos.

Visų lelijų žiedynus galima skinti, nevysta apie 10 dienų. Žiedynus geriau pjauti trumpesniais kotais, kad likęs stiebas su lapais sukauptų pakankamai maisto medžiagų svogūnui. Jeigu puokštę statysite ant baltos staltiesės, dulkines galima išskinti, bet žiedai jau nebus tokie gražūs. Lelijų žiedadulkės labai tepa, bet neblogai išsiskalbia.

Apie apsaugą nuo grybinių ligų (dažniausiai tai Botrytis sp. sukeliamas puvinys, prasideda nuo nedidelių rusvų dėmelių ant lapų, vėliau žiedų) ir profilaktinius purškimus jau rašyta. Lelijos serga ir fuzarioze — staiga paruduoja arba paraudonuoja visas stiebas su lapais. Susirgęs augalas su svogūnu iškasamas ir sudeginamas, į jo vietą kitų lelijų sodinti negalima.